Saturday 2 December 2006

Gyvenimas Harareje





2006 11 30
Harares centre verda gyvenimas- moterys su vaikais ir kroviniais, besibūriuojantys vyrai, vaikučiai sėdintys šešėliuose ir prašantys pinigų, žmonės miegantys tiesiog ant asfalto ar suoliukų. Ėjau iki miesto centro molėtu/ smėlėtu/ akmenuotu kelkraščiu ir jaučiau, kaip sparčiai mano kojos tamsėja nuo purvo, o oda- nuo kepinančios saulės. Atkeliavusi iš Škotijos jaučiuosi tokia balta čia, bet manau, kad po savaitėlės kitos jau nebesiskirsiu savo spalva nuo vietinių;)
Vairuotojai mieste laksto kaip išprotėję. Čia pėstysis gatvėje nėra eismo dalyvis ir į jį niekas nekreipia nei menkiausio dėmesio. Nesvarbu, kad tau dega žalia šviesa, turi vis tiek dairytis, nes mašinos, sukančios iš dešinės, ramiausiai važiuoja tiesiai į tave. Pastebėjau, kad saugiausia tiesiog eiti su visu būriu žmonių arba bėgti, jei nenori būti pabučiuotas atvažiuojančios ratuotos transporto priemonės.




Hararės centras prikištas visokio plauko parduotuvėlių, viešbučių. Radau Enterprise shopping centrą, kuriame prašmatnios parduotuvės, fontanai, užkandinės. Kontrastai stebina. Žalumos mieste nedaug temačiau: žaliuojanti ir žydinti First street, bei Union Square (o tiksliau- parkelis) su trimis fontanais, iš kurių veikia tik vienas. Visi suoliukai nusėsti besiilsinčių ar snaudžiančių juodukų, tačiau ir aš radau kamputį kur suvalgiau sumuštinį su riešutų sviestu:)

Mane vis dar labiausiai stebina ir žavi moterys! Taip taip, moterys, o ne vyrai!:) Nemačiau dar nei vieno vyro, nešančio tokius didžiulius krovinius. O moterims ant galvų pilni maišai, gariūninės tašės, dėžės, vaikai ir jos vis tik dvelkia elegancija.

Vaikiukai kaip beždžioniukai kojytėmis apkabinę mamą iš nugaros snūduriuoja. Jei pradeda verkt- mama tik pliaukšt per užpakaliuką- ir ramu:)

Juokingiausias dalykas šioje šalyje pinigai. Oficialūs kursai, kuriais keičia pinigus bankuose yra siaubingi. 1 USD- 250 zim dolerių. Puskilogramis ryžių kainuoja apie 1800 zim dolerių. Paverskite į USD ir būsit nustebinti! Čia niekas nebekeičia pinigų bankuose, nes juodosios rinkos kursas beveik 10 kartų geresnis: 1USD-2000 zim dolerių! Tiesa, įdomūs dalykai ir prie bankomatų vyksta- kiekvienas bankomatas turi savo asmeninį sargą (policininkėlį ar kareivėlį, sunku pasakyti), kuris sėdi ant tokios aukštos baro kėdės ir saugo. Tikriausiai ne be reikalo saugo, nes pinigai yra tai, ko visi nori...

Ne tik pinigų visi nori, nori visi, dideli ir maži, mobilaus telefono, nes jie čia, kitaip nei paprastieji laidiniai telefonai, neblogai veikia. Sakė, kad nuo pat ankstyvo ryto prie telefono kortelių parduotuvės ilgiausios eilės, o kortelių nėra. Tiksliau- nėra tiek, kad užtektų visiems norintiems. Nepavyko ir man gaut tą kartą, kai nuėjau į parduotuvę vidury dienos. Pardavėja ramiu veidu pasakė, kad jie „ran out of cards at 10 in the morning” ir kada gaus nežino. Tikriausiai tu kortelių jie jau seniai nebeturi, bet gal turės. Viltis miršta paskutinė, tai aš dar aplankysiu tą ir kitą parduotuvę. Aišku, kitą kartą eisiu anksti ryte ir gal į eilės priekį pateksiu.

2006 12 01
Valgiau Sadzos!
Kadangi sadza čia- maistas kasdieninis, tai paragavau ir aš. Manau, kad teks valgyti ją dažnai. Sadza- tai tokia kukurūzų miltų labai tiršta košė. Sadza valgoma su viskuo: mėsa, špinatais, moliūgų lapų troškiniu ir pan.
Rachel padejeja Irene pagamino sadzos su jautiena, pomidorais ir špinatais- mmmm gardu! Valgiau rankomis ir po šio patiekalo jaučiausi soti dar ilgai. Sakė, kad afrikiečiai dėl to ir stiprūs, kad sadza valgo:) Ji yra tokia tiršta ir lipni, kad kai pavalgai, visa skrandį užkiša ir alkio jausmas dingsta akimirksniu.

Buvau Nacionalinėje Zimbabvės meno galerijoje. Įėjimas- 500 zim dolerių, bet už tai ne tik paveikslus ir skulptūras apžiūrėjau, o ir šešėlį radau, nuo vidurdienio kaitros atsigavau. Gražių skulptūrų su įdomiais komentarais mačiau: „love only works when boths parts are equally commited to it“, „The shoes of a person can tell you everything about his life“ ir pan. Galerijoje susipažinau su jaunu anglu skulptoriumi vardu Joseph, kuris atkeliavo į Zimbabvę pikti akmenų savo skulptūroms. Nusipirko 5 tonas, veš sunkvežimiu į Mozambiką, o iš ten laivu į Angliją plukdys. Sakė, kad akmenų jam keliems metams užteks. Papasakojau apie hospitality ir couchsurfing klubus, tai manau, kad greit atsiras naujas narys:) (http://www.hospitalityclub.org/ , http://www.couchsurfing.com/). Buvo įdomu pasišnekučiuoti, nes jis jau ne pirmą kartą Zimbabvėje, ir šiaip nemažai po Afriką keliavo. Štai kokia ta Afrika- turi daugybę būdų pritraukti žmones: traukia gamta, laukinis pasaulis, juodi veidai, o kartais net ir akmenys... Beje, akmenų Zimbabvėje tikrai netrūksta. Ir ne bet kokių akmenų, o balansuojančių (balancing stones), kaip juos vadina. Stebina, kaip tos krūvos vienas ant kito sulipusių riedulių nenuvirsta.... gal jos iš tiesų turi magiškų balansavimo savybių?

Man keista, kaip baltieji čia atsiskyrę nuo juodukų... bet sako, kad visada taip buvo. Vakare važiavom į pagrindinę vietą, kur savaitgaliais baltieji zimbabviečiai renkasi pasisėdėti, alaus ir kitų gėrimų paragauti. Vieta berods vadinasi „Old golfers club“, nieko per daug ypatingo- baras, staliukai lauke ir didelė pieva, kurioje kriketą dienomis žaidžia. Tiesa, šį penktadienį buvo ypatingai tuščia ir ramu. Tikriausiai žmonės truputį prisibijo, nes prieš savaitę laiko toje vietoje viena vyruką negyvai sumušė....bet tokie dalykai, deja, nutinka ne tik Zimbabvėje, o visur...