Gyvenimas Harareje

2006 11 30
Harares centre verda gyvenimas- moterys su vaikais ir kroviniais, besibūriuojantys vyrai, vaikučiai sėdintys šešėliuose ir prašantys pinigų, žmonės miegantys tiesiog ant asfalto ar suoliukų. Ėjau iki miesto centro molėtu/ smėlėtu/ akmenuotu kelkraščiu ir jaučiau, kaip sparčiai mano kojos tamsėja nuo purvo, o oda- nuo kepinančios saulės. Atkeliavusi iš Škotijos jaučiuosi tokia balta čia, bet manau, kad po savaitėlės kitos jau nebesiskirsiu savo spalva nuo vietinių;)
Vairuotojai mieste laksto kaip išprotėję. Čia pėstysis gatvėje nėra eismo dalyvis ir į jį niekas nekreipia nei menkiausio dėmesio. Nesvarbu, kad tau dega žalia šviesa, turi vis tiek dairytis, nes mašinos, sukančios iš dešinės, ramiausiai važiuoja tiesiai į tave. Pastebėjau, kad saugiausia tiesiog eiti su visu būriu žmonių arba bėgti, jei nenori būti pabučiuotas atvažiuojančios ratuotos transporto priemonės.

Hararės centras prikištas visokio plauko parduotuvėlių, viešbučių. Radau Enterprise shopping centrą, kuriame prašmatnios parduotuvės, fontanai, užkandinės. Kontrastai stebina. Žalumos mieste nedaug temačiau: žaliuojanti ir žydinti First street, bei Union Square (o tiksliau- parkelis) su trimis fontanais, iš kurių veikia tik vienas. Visi suoliukai nusėsti besiilsinčių ar snaudžiančių juodukų, tačiau ir aš radau kamputį kur suvalgiau sumuštinį su riešutų sviestu:)

Mane vis dar labiausiai stebina ir žavi moterys! Taip taip, moterys, o ne vyrai!:) Nemačiau dar nei vieno vyro, nešančio tokius didžiulius krovinius. O moterims ant galvų pilni maišai, gariūninės tašės, dėžės, vaikai ir jos vis tik dvelkia elegancija.

Vaikiukai kaip beždžioniukai kojytėmis apkabinę mamą iš nugaros snūduriuoja. Jei pradeda verkt- mama tik pliaukšt per užpakaliuką- ir ramu:)

Juokingiausias dalykas šioje šalyje pinigai. Oficialūs kursai, kuriais keičia pinigus bankuose yra siaubingi. 1 USD- 250 zim dolerių. Puskilogramis ryžių kainuoja apie 1800 zim dolerių. Paverskite į USD ir būsit nustebinti! Čia niekas nebekeičia pinigų bankuose, nes juodosios rinkos kursas beveik 10 kartų geresnis: 1USD-2000 zim dolerių! Tiesa, įdomūs dalykai ir prie bankomatų vyksta- kiekvienas bankomatas turi savo asmeninį sargą (policininkėlį ar kareivėlį, sunku pasakyti), kuris sėdi ant tokios aukštos baro kėdės ir saugo. Tikriausiai ne be reikalo saugo, nes pinigai yra tai, ko visi nori...

Ne tik pinigų visi nori, nori visi, dideli ir maži, mobilaus telefono, nes jie čia, kitaip nei paprastieji laidiniai telefonai, neblogai veikia. Sakė, kad nuo pat ankstyvo ryto prie telefono kortelių parduotuvės ilgiausios eilės, o kortelių nėra. Tiksliau- nėra tiek, kad užtektų visiems norintiems. Nepavyko ir man gaut tą kartą, kai nuėjau į parduotuvę vidury dienos. Pardavėja ramiu veidu pasakė, kad jie „ran out of cards at 10 in the morning” ir kada gaus nežino. Tikriausiai tu kortelių jie jau seniai nebeturi, bet gal turės. Viltis miršta paskutinė, tai aš dar aplankysiu tą ir kitą parduotuvę. Aišku, kitą kartą eisiu anksti ryte ir gal į eilės priekį pateksiu.

2006 12 01
Valgiau Sadzos!

Kadangi sadza čia- maistas kasdieninis, tai paragavau ir aš. Manau, kad teks valgyti ją dažnai. Sadza- tai tokia kukurūzų miltų labai tiršta košė. Sadza valgoma su viskuo: mėsa, špinatais, moliūgų lapų troškiniu ir pan.
Rachel padejeja Irene pagamino sadzos su jautiena, pomidorais ir špinatais- mmmm gardu! Valgiau rankomis ir po šio patiekalo jaučiausi soti dar ilgai. Sakė, kad afrikiečiai dėl to ir stiprūs, kad sadza valgo:) Ji yra tokia tiršta ir lipni, kad kai pavalgai, visa skrandį užkiša ir alkio jausmas dingsta akimirksniu.

Buvau Nacionalinėje Zimbabvės meno galerijoje. Įėjimas- 500 zim dolerių, bet už tai ne tik paveikslus ir skulptūras apžiūrėjau, o ir šešėlį radau, nuo vidurdienio kaitros atsigavau. Gražių skulptūrų su įdomiais komentarais mačiau: „love only works when boths parts are equally commited to it“, „The shoes of a person can tell you everything about his life“ ir pan. Galerijoje susipažinau su jaunu anglu skulptoriumi vardu Joseph, kuris atkeliavo į Zimbabvę pikti akmenų savo skulptūroms. Nusipirko 5 tonas, veš sunkvežimiu į Mozambiką, o iš ten laivu į Angliją plukdys. Sakė, kad akmenų jam keliems metams užteks. Papasakojau apie hospitality ir couchsurfing klubus, tai manau, kad greit atsiras naujas narys:) (http://www.hospitalityclub.org/ , http://www.couchsurfing.com/). Buvo įdomu pasišnekučiuoti, nes jis jau ne pirmą kartą Zimbabvėje, ir šiaip nemažai po Afriką keliavo. Štai kokia ta Afrika- turi daugybę būdų pritraukti žmones: traukia gamta, laukinis pasaulis, juodi veidai, o kartais net ir akmenys... Beje, akmenų Zimbabvėje tikrai netrūksta. Ir ne bet kokių akmenų, o balansuojančių (balancing stones), kaip juos vadina. Stebina, kaip tos krūvos vienas ant kito sulipusių riedulių nenuvirsta.... gal jos iš tiesų turi magiškų balansavimo savybių?

Man keista, kaip baltieji čia atsiskyrę nuo juodukų... bet sako, kad visada taip buvo. Vakare važiavom į pagrindinę vietą, kur savaitgaliais baltieji zimbabviečiai renkasi pasisėdėti, alaus ir kitų gėrimų paragauti. Vieta berods vadinasi „Old golfers club“, nieko per daug ypatingo- baras, staliukai lauke ir didelė pieva, kurioje kriketą dienomis žaidžia. Tiesa, šį penktadienį buvo ypatingai tuščia ir ramu. Tikriausiai žmonės truputį prisibijo, nes prieš savaitę laiko toje vietoje viena vyruką negyvai sumušė....bet tokie dalykai, deja, nutinka ne tik Zimbabvėje, o visur...

Mano pirmoji diena Afrikoje

Mano pirmoji diena Afrikoje. Daug įspūdžių, minčių, jausmų. Nesitikėjau, kad mane taip lengvai įsileis į Zimbabvę- juk neturiu nei bilieto atgal, nei pinigų milijono. Praėjau pro pasienio postą kaip koks VIP asmuo- niekas nieko neklausė, netikrino per daug. Visi turistai stovėjo ilgiausioje eilėje, kur už vizas susimokėti reikia, o aš praėjau pro kitą postą, nes viza jau kelias dienas puikavosi mano pase:) Telefonai neveikia. Nei lietuviškas, nei angliškas… Randa keletą mobiliojo ryšio tiekėjų, bet parašo, kad prisijungimas blokuojamas. Reikia išsiaiškinti ar čia mano telefono bėda, ar tiesiog Zimbabvė nedraugauja su užsienietiškais telefonais. Dabar kelias dienas, kol esu apsistojusi pas Rachel iš Couchsurfing turėsiu internetą namuose. Vėliau reikės naudotis interneto kavinėmis, mačiau, kad yra tokių:)

Dabar esu apsistojusi Hararėje, rajone, kuris vadinasi Highlands, nors kalnų čia ir nematyti. Kai vaikščiojau šiandien gatvelėmis, taip keista buvo- visi namai su aukščiausiomis tvoromis, vielomis, security sistemomis viena už kitą prabangesnėmis. Sakė, kad čia viskas veikia taip: turi būti labiau apsisaugojęs nei tavo kaimynas, tada apvogs ne tave, bet jį. Nesijaučiau nesaugiai, kai ėjau į mažytę kelionę link parduotuvių, kuri užtruko kelias valandas, nors vietiniai sakė, kad čia „very very close“. Jų mastai gal ir arti, bet lyginant su atstumais, kuriuos mes, tinginiai, vaikštom Europoje, čia buvo beveik maratonas;) Ėjau lėtai sau gatvelėmis ir gaudžiau Afrikos kvapą- kvepėjo šviežiais įvairiaspalviais žiedais! Čia prieš kelias dienas palijo, o iki tol, kaip sakė Rachel, nelijo nuo pat pernykščių Kalėdų. Dabar viskas žalia ir turėtų dar labiau sužaliuoti, nes prasideda lietingasis sezonas.

Žaliose žiedais pasipuošusiose gatvelėse, kur už tvorų slepiasi prabangios vilos, baltų veidų nematyti. Nematyti todėl, kad apskritai Zimbabvėje baltųjų yra likę labai nedaug, o tie, kurie liko, važinėja mašinomis ir pėsčiomis nevaikščioja. Bet vietinių gyvenimas yra kitoks: jie eina pėsčiomis su nešuliais ant galvų ir vaikais ant nugarų; jie važiuoja autobusiukuose, kuriuose vietos sunkiai ir musei atrastum; jie per mėnesį uždirba tiek, kiek eilinis škotelis išleidžia kas vakarą bare. Jie draugiški, ir didžioji dalis sveikinasi, kai eini pro šalį ar net iš tolo mojuoja. Šiandien nusprendžiau nevažiuoti autobusu į miesto centrą, nes tiesiog norėjau pajausti Afriką savo kojomis prieš sėdant į ratuotą transporto priemonę:)

Kai horizonte pasimatė žmonių būreliai, mašinos ir ėmė girdėtis šurmulys, supratau, kad parduotuvės jau nebe toli. Shell degalinė, daugybė mažyčių parduotuvėlių, viena didesnė, žmonės, pardavinėjantys vaisius ir dar nežinia ką gatvėse. Pirmasis įspūdis- čia tikrai maistas nėra pigus. Ypač jei perki kokią vakarietišką etiketę turintį produktą, ar šiaip prabangos prekę (jugurtą, šokoladą, ryžius, tamponus, dantų pastą, šampūną... ir dar daug kitų). Dar nežinau, kaip maitinasi paprasti vietiniai žmogeliai, bet manau, kad jau greitai sužinosiu. Sakė, kad košė būna pusryčiams, pietums, vakarienei. Šiandien aš nusipirkau tokių pusiau vakarietiškų produktų, manau: jogurto (nes girdėjau, kad reikia gauti gerųjų bakterijų iš jogurto), maišelį ryžių, šokoladuką, užpilamą sriubytę, sojos miltelių ir kelis pomidorus. Dabar, kai parašiau viską, matau, kad vis dėlto maistas ne toks, kokį vietiniai valgytų. Na, galima gi pirmąją dieną save palepinti:)

Laukiu, kol atvažiuos Giedrė. Dar liko 3 laukimo dienos- Giedre atvažiuok greičiau, noriu keliauti kartu!:)

Ryt kelsiuosi 5h ryto ir važiuosiu kartu su Rachel iki jos darbo, o tada keliausiu į miestą.

Skrendam atskirai...bet susitisim greit!

sako, gera pradžia- pusė darbo. o aš sakau, kad bloga pradžia užgrūdina. Klausit, kas gi dabar atsitiko? Ogi tai, kad Giedrė negali iš Lietuvos į Londoną atskristi dėl blogų oro sąlygų. Gerai, kad pavyko atidėti srydį į Hararę nepraradus visų pinigų. Aš išskrednu jau už kelių valandų, o Giedrė atskris sekmadienį. Tada ir susitiksim!
Iki pasimatymo karštojoje Afrikoje! Mano kitas rytas jau bus Zimabavėje, neįtikėtina!:)

Giedrė jau gavo Zimbabvės vizą!

Naujienos pačios naujausios ir šviežiausios! Giedrė jau gavo Zimbabvės vizą! Pasą gaus tik pusdienį prieš skrydį į Londoną, bet svarbiausia, kad viza bus jame. O tiek nervų šiandien buvo... Jau galvojom, kad pasas į Vilnių atkeliaus tik antradienį ryte (skrydis, beje, irgi antradienį) ir iki paskutinės minutės nebus aišku ar viza yra ar ne. Gerai, kai baigiasi gerai!

Mano pasas šiuo metu guli kažkur Royal Mail saugykloje, ir aš jį pamatyt tik ryt ryte galėsiu. Tikiuosi, kad jame rasiu leidimą keliaut į Afriką!

Laukiam Zimbabvės vizų

Vis dar laukiam. kuo toliau, tuo laukiam labiau, nes laiko jau visai nebedaug. Reikia tikėti zimbabvės ambasadoje Londone dirbančios mergaitės žodžiais, kad vizos padarymas užtrunka nei daugiau, nei mažiau, o lygiai 7 darbo dienas. Taigi šį penktadienį jau tikiuosi sulaukti vizos.

O dabar laikas krautis kuprinę, peržiūrėti vaistinėlę, susisverti daiktus, pirkti lauktuves, nes laiko jau liko visai nebedaug- mažiau nei savaitė laiko iki mūsų skrydžio!