Mano pirmoji diena Afrikoje. Daug įspūdžių, minčių, jausmų. Nesitikėjau, kad mane taip lengvai įsileis į Zimbabvę- juk neturiu nei bilieto atgal, nei pinigų milijono. Praėjau pro pasienio postą kaip koks VIP asmuo- niekas nieko neklausė, netikrino per daug. Visi turistai stovėjo ilgiausioje eilėje, kur už vizas susimokėti reikia, o aš praėjau pro kitą postą, nes viza jau kelias dienas puikavosi mano pase:) Telefonai neveikia. Nei lietuviškas, nei angliškas… Randa keletą mobiliojo ryšio tiekėjų, bet parašo, kad prisijungimas blokuojamas. Reikia išsiaiškinti ar čia mano telefono bėda, ar tiesiog Zimbabvė nedraugauja su užsienietiškais telefonais. Dabar kelias dienas, kol esu apsistojusi pas Rachel iš Couchsurfing turėsiu internetą namuose. Vėliau reikės naudotis interneto kavinėmis, mačiau, kad yra tokių:)
Dabar esu apsistojusi Hararėje, rajone, kuris vadinasi Highlands, nors kalnų čia ir nematyti. Kai vaikščiojau šiandien gatvelėmis, taip keista buvo- visi namai su aukščiausiomis tvoromis,
vielomis, security sistemomis viena už kitą prabangesnėmis. Sakė, kad čia viskas veikia taip: turi būti labiau apsisaugojęs nei tavo kaimynas, tada apvogs ne tave, bet jį. Nesijaučiau nesaugiai, kai ėjau į mažytę kelionę link parduotuvių, kuri užtruko kelias valandas, nors vietiniai sakė, kad čia „very very close“. Jų mastai gal ir arti, bet lyginant su atstumais, kuriuos mes, tinginiai, vaikštom Europoje, čia buvo beveik maratonas;) Ėjau lėtai sau gatvelėmis ir gaudžiau Afrikos kvapą- kvepėjo šviežiais įvairiaspalviais žiedais! 
Čia prieš kelias dienas palijo, o iki tol, kaip sakė Rachel, nelijo nuo pat pernykščių Kalėdų. Dabar viskas žalia ir turėtų dar labiau sužaliuoti, nes prasideda lietingasis sezonas.
Žaliose žiedais pasipuošusiose gatvelėse, kur už tvorų slepiasi prabangios vilos, baltų veidų nematyti. Nematyti todėl, kad apskritai Zimbabvėje baltųjų yra likę labai nedaug, o tie, kurie liko, važinėja mašinomis ir pėsčiomis nevaikščioja. Bet vietinių gyvenimas yra kitoks: jie eina pėsčiomis su nešuliais ant galvų ir vaikais ant nugarų; jie važiuoja autobusiukuose, kuriuose vietos sunkiai ir musei atrastum; jie per mėnesį uždirba tiek, kiek eilinis škotelis išleidžia kas vakarą bare. Jie draugiški, ir didžioji dalis sveikinasi, kai eini pro šalį ar net iš tolo mojuoja. Šiandien nusprendžiau nevažiuoti autobusu į miesto centrą, nes tiesiog norėjau pajausti Afriką savo kojomis prieš sėdant į ratuotą transporto priemonę:)
Kai horizonte pasimatė žmonių būreliai, mašinos ir ėmė girdėtis šurmulys, supratau, kad parduotuvės jau nebe toli. Shell degalinė, daugybė mažyčių parduotuvėlių, viena didesnė, žmonės, pardavinėjantys vaisius ir dar nežinia ką gatvėse. Pirmasis įspūdis- čia tikrai maistas nėra pigus. Ypač jei perki kokią vakarietišką etiketę turintį produktą, ar šiaip prabangos prekę (jugurtą, šokoladą, ryžius, tamponus, dantų pastą, šampūną... ir dar daug kitų). Dar nežinau, kaip maitinasi paprasti vietiniai žmogeliai, bet manau, kad jau greitai sužinosiu. Sakė, kad košė būna pusryčiams, pietums, vakarienei. Šiandien aš nusipirkau tokių pusiau vakarietiškų produktų, manau: jogurto (nes girdėjau, kad reikia gauti gerųjų bakterijų iš jogurto), maiše
lį ryžių, šokoladuką, užpilamą sriubytę, sojos miltelių ir kelis pomidorus. Dabar, kai parašiau viską, matau, kad vis dėlto maistas ne toks, kokį vietiniai valgytų. Na, galima gi pirmąją dieną save palepinti:)
Laukiu, kol atvažiuos Giedrė. Dar liko 3 laukimo dienos- Giedre atvažiuok greičiau, noriu keliauti kartu!:)
Ryt kelsiuosi 5h ryto ir važiuosiu kartu su Rachel iki jos darbo, o tada keliausiu į miestą.
Dabar esu apsistojusi Hararėje, rajone, kuris vadinasi Highlands, nors kalnų čia ir nematyti. Kai vaikščiojau šiandien gatvelėmis, taip keista buvo- visi namai su aukščiausiomis tvoromis,
vielomis, security sistemomis viena už kitą prabangesnėmis. Sakė, kad čia viskas veikia taip: turi būti labiau apsisaugojęs nei tavo kaimynas, tada apvogs ne tave, bet jį. Nesijaučiau nesaugiai, kai ėjau į mažytę kelionę link parduotuvių, kuri užtruko kelias valandas, nors vietiniai sakė, kad čia „very very close“. Jų mastai gal ir arti, bet lyginant su atstumais, kuriuos mes, tinginiai, vaikštom Europoje, čia buvo beveik maratonas;) Ėjau lėtai sau gatvelėmis ir gaudžiau Afrikos kvapą- kvepėjo šviežiais įvairiaspalviais žiedais! 
Čia prieš kelias dienas palijo, o iki tol, kaip sakė Rachel, nelijo nuo pat pernykščių Kalėdų. Dabar viskas žalia ir turėtų dar labiau sužaliuoti, nes prasideda lietingasis sezonas.Žaliose žiedais pasipuošusiose gatvelėse, kur už tvorų slepiasi prabangios vilos, baltų veidų nematyti. Nematyti todėl, kad apskritai Zimbabvėje baltųjų yra likę labai nedaug, o tie, kurie liko, važinėja mašinomis ir pėsčiomis nevaikščioja. Bet vietinių gyvenimas yra kitoks: jie eina pėsčiomis su nešuliais ant galvų ir vaikais ant nugarų; jie važiuoja autobusiukuose, kuriuose vietos sunkiai ir musei atrastum; jie per mėnesį uždirba tiek, kiek eilinis škotelis išleidžia kas vakarą bare. Jie draugiški, ir didžioji dalis sveikinasi, kai eini pro šalį ar net iš tolo mojuoja. Šiandien nusprendžiau nevažiuoti autobusu į miesto centrą, nes tiesiog norėjau pajausti Afriką savo kojomis prieš sėdant į ratuotą transporto priemonę:)
Kai horizonte pasimatė žmonių būreliai, mašinos ir ėmė girdėtis šurmulys, supratau, kad parduotuvės jau nebe toli. Shell degalinė, daugybė mažyčių parduotuvėlių, viena didesnė, žmonės, pardavinėjantys vaisius ir dar nežinia ką gatvėse. Pirmasis įspūdis- čia tikrai maistas nėra pigus. Ypač jei perki kokią vakarietišką etiketę turintį produktą, ar šiaip prabangos prekę (jugurtą, šokoladą, ryžius, tamponus, dantų pastą, šampūną... ir dar daug kitų). Dar nežinau, kaip maitinasi paprasti vietiniai žmogeliai, bet manau, kad jau greitai sužinosiu. Sakė, kad košė būna pusryčiams, pietums, vakarienei. Šiandien aš nusipirkau tokių pusiau vakarietiškų produktų, manau: jogurto (nes girdėjau, kad reikia gauti gerųjų bakterijų iš jogurto), maiše
lį ryžių, šokoladuką, užpilamą sriubytę, sojos miltelių ir kelis pomidorus. Dabar, kai parašiau viską, matau, kad vis dėlto maistas ne toks, kokį vietiniai valgytų. Na, galima gi pirmąją dieną save palepinti:)Laukiu, kol atvažiuos Giedrė. Dar liko 3 laukimo dienos- Giedre atvažiuok greičiau, noriu keliauti kartu!:)
Ryt kelsiuosi 5h ryto ir važiuosiu kartu su Rachel iki jos darbo, o tada keliausiu į miestą.
